Analoginis sintezatorius buvo išrastas 1876 metais, tačiau dar beveik 100 metų su šiuo įrenginiu buvo eksperimentuojama, kol galiausiai jis galėjo būti naudojamas atliekant muzikos kūrinius. Lygiai kaip ir pirmieji kompiuteriai, taip ir pirmieji analoginiai sintezatoriai užimdavo pusę kambario dydžio, tad, natūralu, netiko nei muzikos įrašymui, nei koncertams.
Pirmasis idealiai scenai pritaikytas instrumentas buvo 1964 „Minimoog“ analoginis sintezatorius. Iš esmės tai galėjo būti bet kokio pavidalo instrumentas, nes pati sintezatoriaus esmė buvo stiprintuvas ir tono aukščio bei garso reguliatorius. Kol šio mechanizmo kūrėjas Moogas neįkūnijo savo išradimo klavišinio instrumento formoje, žmonės į jį žiūrėjo gana skeptiškai.
1970-aisiais sintezatoriumi jau masiškai grojo daug pasaulio muzikantų ir groja net šiandien, nes yra vis dar leidžiamos naujos, modernizuotos šio instrumento versijos.
Kai atsirado mikroprocesoriai, analoginiai sintezatoriai buvo pakeisti pranašesnių polifoninių sintezatorių su dar naujoviškesniais mechanizmais.
Sintezatorių atsiradimas buvo naujos eros muzikoje pradžia. Šie instrumentai sukūrė galimybę muzikoje atlikti dar niekada niekam negirdėtus garsus, primenančius filmus apie futurizmą ir ateitį. Būtent sintezatorių muzika davė pradžią ir elektroninei muzikai, kuria šiandien mėgaujasi visas pasaulis.
Klaidinga galvoti, kad sintezatorius – tai tik elektrinė pianino versija su papildomais efektais. Elektrinis arba skaitmeninis pianinas yra visai kitokie instrumentai negu sintezatorius. Labiau pasidomėję sintezatoriumi atliekama muzika, suprasite, kad ji skamba tiek ir roko muzikoje (ypač 80-ųjų laikotarpio), tiek ir šiuolaikinėje šokių muzikoje.
